Prigimtinių, neliečiamų, pagrindinių (pamatinių) žmogaus teisių terminai paprastai vartojami kaip sinonimai, siekiant nusakyti teises, kurias kiekvienas žmogus turėtų turėti vien tik būdamas žmogumi, t.y. turėdamas žmogiškąją prigimtį - tad ir atitinkamą savo orumą - būdamas laisva, protinga ir gebanti kurti santykius būtybė, vertas tokios pat pagarbos, kaip ir kiti žmonės. Tokios teisės laikomos universaliomis, objektyviomis bei neatimamomis ir nepriklausančiomis nuo jokių žmogaus sukurtų įstatymų, sutarčių ar valdžios sprendimų, bet kylančios tiesiogiai iš prigimtinės teisės ar prigimtinio įstatymo (ius naturale) sampratos.

Tai, jog įvairiais istoriniais momentais šios teisės ir laisvės buvo nepagrįstai ribojamos ar visai draudžiamos, remiantis politiniais, ideologiniais, ekonominiais ar kitais interesais, nepaneigia jų objektyvaus egzistavimo bei svarbos. Taigi, prigimtinių teisių ir laisvių samprata buvo remiamasi, priimant daugelio valstybių konstitucijas, tarptautines žmogaus teisių deklaracijas, chartijas bei konvencijas ir taip kuriant daug teisingesnį pasaulį, panaikinant vergovę, pasmerkiant genocidą bei užtikrinant pilietines ir socialines teises. Beje, Lietuvos Konstitucija taip pat pripažįsta žmogaus teisių ir laisvių prigimtinį pobūdį bei įpareigoja valstybę siekti bendros gerovės (gėrio).

Konstitucinių asmens teisių institutas pažymi, jog vienas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos svarbiausių šaltinių, kaip tik ir yra prigimtinės teisės samprata, neatsiejamai susijusi su bendrojo gėrio, teisingumo ir lygybės, o kartu – teisinės valstybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis.

Prigimtinės teisės teorija yra žinoma jau nuo Antikos laikų ir kildinama iš paties žmogaus prigimties. Pagal šią teoriją suvokiama, jog žmogus, kaip mąstanti ir laisvą valią bei sąžinę turinti ir socialinės bendrystės siekianti būtybė, turi natūraliai kylantį, racionalų pirminį principą (polinkį) „siekti gero bei vengti blogo“, kuris siejamas su bendrojo gėrio samprata. Būtent iš šio pirminio principo kyla kiti principai ar elgesio normos, tokios, kaip nežudyk, nevok, nemeluok ir kt. Tikintiesiems, visa tai siejama dar ir su amžinuoju dieviškuoju įstatymu, kylančiu iš Dekalogo.

Istoriniu ir filosofiniu požiūriu galima teigti, jog prigimtinės teisės apima ne tik normas, susijusias su „blogio vengimu“, bet ir tokias pozityvias teises, kaip teisę į gyvybę, nuosavybę ir laisvę bei bendrojo gėrio, tad ir laimės siekimą, įskaitant minties, sąžinės, tikėjimo bei žodžio laisves. XX amžiuje ir net anksčiau prigimtinis žmogaus teisių pobūdis pradėtas sieti taip pat ir su žmogaus orumu ir asmenų lygybe. Todėl visi žmonės, nepriklausomai nuo įsitikinimų, kaip lygiateisiai visuomenės nariai, turi turėti ne tik vienodas teises, bet ir pareigas vienas kitam, visuomenei ir valstybei. Kitaip tariant, visuomenė turi teisę riboti tokį asmenų elgesį, kuris prieštarauja prigimtinei teisei bei bendrajam gėriui, o kartu ir viešajai tvarkai ir moralei.

Sąžinės laisvė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnyje, kartu su minties ir tikėjimo laisve yra viena iš vadinamųjų nevaržomų konstitucinių žmogaus teisių. Sąžinės laisvė taip pat neatsiejamai susijusi su 25 straipsnyje numatyta teise turėti bei reikšti savo įsitikinimus bei su teise į žmogaus orumą (21 str.) ir asmens privatumo neliečiamumą (22 str.). Be to, asmens sąžinės laisvė taip pat įtvirtinta ir kituose Konstitucijos straipsniuose: asmens teisėje pasirinkti alternatyviąją karo tarnybą (139 str.), Seimo nario laisvo mandato principe (59 str.) ir jo teisėje pasirinkti priesaiką su ar be nuorodos į Dievą, pagaliau ji atsispindi ir Prezidento teisėje atsisakyti pasirašyti Seimo priimtą įstatymą (71 str.). Sąžinės laisvė yra laikoma viena iš prigimtinių bei neatimamų žmogaus teisių ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti ribojama netgi karo ar nepaprastosios padėties laiku (145 str.). Iš kitos pusės, sąžinės laisvės negalima naudoti, siekiant pateisinti nusikalstamus veiksmus ar pažeisti Konstituciją ir jai neprieštaraujančius įstatymus bei siekiant apriboti kitų žmonių konstitucines teises ir laisves (27 ir 28 str.). Kadangi minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją yra viena iš vadinamųjų pagrindinių konstitucinių teisių (26 str. 3 d.), todėl ji su kitomis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis gali būti laikoma vienu iš Lietuvos valstybės užsienio politikos įgyvendinimo bei Lietuvos narystė Europos Sąjungoje pagrindų (žr. 135 str. ir 2004 m. konstitucinio akto preambulę).

Pagal klasikinę prigimtinės teisės teoriją, sąžinės laisvė kartu su tikėjimo, įsitikinimų bei minties laisvėmis yra prigimtinė ir neatimama (neliečiama) teisė, todėl negali būti draudžiama jokiais valdžios sprendimais, nes pastarieji gali būti motyvuoti išimtinai politiniais, ideologiniais ar ekonominiais tam tikrų grupių interesais, tuo tarpu žmogiškosios prigimties ir orumo turėjimas pats iš savęs yra universali ir neapribojama vertybė. Jau Antikos laikais žmogaus prigimtis buvo pripažįstama kaip kylanti iš žmogaus, kaip laisvos, racionalios ir visuomeniškos būtybės, kreipiančios savo racionalumą ir sąžinę į tiesos ir gėrio siekimą. Sąžinės laisvė kartu yra ir priemonė racionaliai pagrįstais sprendimais siekti tiesos ir moralinio tobulėjimo bei laimės sau pačiam ir visai visuomenei kartu, t. y. bendrojo gėrio. Būtent dėl to klasikinė prigimtinė teisė sąžinės laisvę sieja ne tik su asmenine gerove, bet ir su pilietine bei profesine pareiga.

Sąžinės laisvė apima ir laisvę prieštarauti valdžios sprendimams, remiantis savo sąžine. Tai yra racionalūs prieštaravimai, motyvuoti giliausių savo moralinių įsitikinimų apie tai, kas yra tiesa ir gėris, siekiant nesukelti žalos sau ir kitiems. Tokie prieštaravimai turi būti racionaliai pagrindžiami, ramiai ir su pagarba paaiškinami kitiems. Jie gali kilti ne dėl konkretaus individo asmeninio „kaprizo“, bet siekiant apginti kito asmens teises ir išvengti rimtos žalos visai visuomenei, t. y. ginant ne tiek asmeninius interesus, kiek bendrąjį gėrį.

Sąžinės laisve grindžiama teisė atsisakyti vykdyti valdžios įsakymus gali apimti tiek aktyvius, tiek ir pasyvius asmens veiksmus, t. y. atsisakymą veikti, pvz., prieštaravimas atlikti aborto operaciją ar su ginklu atlikti karinę prievolę, jei tai prieštarauja asmens įsitikinimams. Būtent todėl taip besielgiantys yra pasiryžę prisiimti jiems kylančias teisines pasekmes – įvairias nuobaudas, atleidimą iš užimamų pareigų ar netgi laisvės atėmimą. Istoriškai žvelgiant, tiek asmeninis, tiek pilietinis nepaklusnumas, remiantis sąžinės laisve, tam tikrais istoriniais etapais prisidėjo prie demokratijos ir žmogaus teisių sklaidos: vergovės panaikinimo, karo nusikaltimų ir genocido bei įvairaus pobūdžio diskriminacijos užkardymo, galų gale – ir prie nacistinės bei sovietinės santvarkos žlugimo. Po Antrojo Pasaulinio karo veikęs Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolas taip pat priminė apie kiekvieno žmogaus asmeninę atsakomybę laikytis aukštesnių teisės principų, nepaisant civilinės ar karinės valdžios įsakymų, jei tai prieštarauja prigimtinėms žmogaus teisėms. Pastaraisiais metais tam tikrais išimtiniais atvejais net demokratinėse valstybėse teisę į asmeninį ar pilietinį nepaklusnumą, remiantis asmenine sąžine, buvo pripažinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo.

Sąžinės laisve grindžiama teisė atsisakyti vykdyti asmens įsitikinimams prieštaraujančius valdžios įsakymus yra svarbi teisė ir tam tikrų profesijų atstovams, ypač dėl to, kai jie tarnauja visai visuomenei, vykdydami savo profesinę pareigą ir laikantis profesinės etikos kodekso. Kai kurioms profesijoms istoriškai pripažįstamas tam tikras didesnis autonomijos laipsnis, teigiant, jog jos prisideda prie ilgalaikių visuomeninių vertybių puoselėjimo, saugojimo ir gerovės, todėl šios profesijos neturėtų būti suprantamos tik kaip įrankis vykdyti valdžios institucijų valią. Tai yra ypatingai aktualu medicinos, teisės, švietimo ir mokslo, žurnalistikos profesijų atstovams bei dvasininkams.*

*Sąžinės laisve grindžiamas atsisakymas gali kilti skirtingose profesijose, sprendžiant skirtingas dilemas, tokias kaip:

Medicinoje: aborto, mirties bausmės, eutanazijos vykdymas; dirbtinis apvaisinimas; priešgimdyvinis testavimas dėl galimų genetinių ligų; siekimas keisti asmens biologinę lytį; vaistų išrašymas rekreaciniams tikslams; konfidencialios informacijos apie asmens sveikatą galimas paviešinimas; įsitraukimas į eksperimentus su žmonėmis; profesinis melas; kyšio paėmimas ir kt.

Teisėje: viešųjų ir privačių interesų derinimas; politinis spaudimas; prekyba poveikiu; dokumentų klastojimo rizika; atstovavimas bylose, kuriose gali kilti konfliktų dėl atstovo moralinių įsitikinimų ir kt.;

Švietime ir moksle: vertimas mokyti ar dėstyti ideologijas, moralines normas ar idėjas, kurias patys mokytojai ar dėstytojai laiko neteisingomis, žalingomis; mokinių ar mokytojų diskriminacija dėl pažiūrų; dalyvavimas šališkuose tyrimuose, siekiant iš anksto suplanuoto rezultato ir kt.;

Žurnalistikoje: redaktorių ar savininkų spaudimas; interesų konfliktai; reikalavimas skelbti informaciją, kuri gali būti laikoma neobjektyvi ir klaidinanti; asmens privatumo negerbimas ir nepagarba nekaltumo prezumpcijai ir kt.;

Dvasininkų sielovadoje: reikalavimas elgtis ne pagal savo įsitikinimus ar pažeisti religinės organizacijos kanonus ir pan.

Parengė: Richard Cervin