Ekspertinės nuomonės dėl COVID-19 ribojimų
Dėl teisės į darbą ribojimo teisėtumo
Konstitucinių asmens teisių institutas, kaip nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija, reaguodama į Vyriausybės nutarimus, ribojančius asmenų darbo teisės konstatuoja, kad:
1. Konstitucijos 48 ir 52 straipsniuose numatyta, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, o nedarbo atveju valstybė laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą. Tuo tarpu Konstitucijos 53 straipsnyje taip pat numatyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Minėti Konstitucijos straipsniai jokių specialių žmogus teisių ribojimų pagrindų nenumato, o pagal Konstitucijos 144 straipsnį, šių teisių negalima labiau riboti net nepaprastosios padėties metu.
2. Remiantis šiomis Konstitucijos nuostatomis, Užkrečiamųjų ligų įstatymas ir Darbo kodeksas nustatė darbuotojams pareigą profilaktiškai tikrinti savo sveikatą sveikatos priežiūros įstaigoje, bet nenumatė jiems pareigos daryti antigenų ar kitokių testų bei darbdaviui teikti jų rezultatus. Be to, minėti įstatymai nenumato (ir pagal Konstituciją negalėtų numatyti) galimybės darbdaviui nušalinti darbuotoją nuo darbo ar kitaip riboti darbuotojo teises dėl antigeno testų ar antikūnių tyrimo neatlikimo.
3. Pagal Užkrečiamųjų ligų įstatymo 7 straipsnį bei 1999 m. gegužės 7 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 544, užkrečiamųjų ligų klinikinius požymius nustato, diagnozę patvirtinančius ar paneigiančius tyrimus skiria ir užkrečiamąsias ligas pagal kompetenciją diagnozuoja šeimos gydytojai ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistai. Dėl šios priežasties šiame įstatyme įvardintas, “įtarimas, kad asmuo serga užkrečiamąja liga“ ir ar jis turi įstatyme numatytus jos pažymius, gali būti konstatuotas tik gydytojo ar sveikatos priežiūros įstaigos specialisto, o ne preziumuojamas darbdavio ar kito asmens, remiantis kokio nors testo rezultatais. Kitaip tariant, visų valstybės gyventojų a priori laikymas „įtariamais“, kad serga užkreičiamąja liga („sergamumo prezumpcija“), neatitinka ne tik įstatymų, bet, visų pirma, konstitucinių teisinio aiškumo, protingumo ir proporcingumo principų.
4. Tuo pačiu konstatuotina, jog Covid-19 “ligos atvejo“ samprata (šiuo metu reguliuojama Operacijų vadovo sprendimu), kuri nėra numatyta Užkrečiamųjų ligų įstatyme, neturėtų būti prilyginama pačiai Covid-19 ligai ir būti naudojama, kaip pagrindas žmogaus teisės į darbą ir kitų žmogaus teisių suvaržymams.
5. Dėl šios priežasties, konstatuotina, kad 2021 m. liepos 14 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 559 ta apimti, pagal kurią tam tikrų sričių darbuotojai kas savaitę privalo testuotis, ar neserga užkrečiamąja liga, nepriklausomai nuo to, ar jie turi tos ligos požymių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 2 d., 48 str. 1 d., 53 str. 1 d. ir minėtų įstatymų nuostatoms bei teisinio aiškumo, protingumo ir proporcingumo konstituciniams principams.
Dėl ekstremaliosios situacijos metu taikomų konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo teisėtumo
Lietuvoje jau beveik pusantrų metų paskelbta ekstremali situacija. Ją paskelbė Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo”.
Per šį laikotarpį Vyriausybė Lietuvos teritorijoje apribojo, o tam tikrais laikotarpiais ir visiškai draudė šias tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teisės ir laisves:
1) teisę į sveikatą, kai nenurodytam laikui apribojimas kai kurių ligų gydymas, sumažintas sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas (Konstitucijos 53 str.),
2) teisę į darbą ir verslą, ribojant ūkinę veiklą ar įvedant prievolę privalomai testuotis ar skiepytis (Konstitucijos 48 str.),
3) teisę į švietimą, mokslą, neformalųjį ugdymą, ribojant galimybes dalyvauti švietimo ir ugdymo veikloje (Konstitucijos 41 str.),
4) judėjimo laisvę šalies viduje ar vykstant į užsienį (Konstitucijos 32 str.),
5) susirinkimų laisvę, organizuojant susirinkimus, renginius, protestus (Konstitucijos 36 str.).
Nuo ekstremalios situacijos paskelbimo Vyriausybė 18 kartų keitė konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimų apimtį, tačiau taip ir nenumatė maksimalaus termino, kiek tokie ribojimai gali būti tęsiami.
Antrus metus tebesitęsianti COVID-19 epidemijos valdymo patirtis rodo, kad didžiausias iššūkis Lietuvos teisinei sistemai išlieka ekstremalios situacijos ar karantino pagrindu įvestų specialiųjų priemonių, kurios susijusios su žmogaus teisių ribojimais, taikymas, nepaisant to, kad dauguma gyventojų ir visuomenės informavimo priemonių įvestus ribojimus iš principo palaikė ir nekvestionavo jų teisėtumo bei masto. Tai susiję ne tik su klausimu, ar konstitucines žmogaus teises galima riboti vien vykdomosios valdžios sprendimais be Seimo pritarimo, bet ir su tuo, koks gali būti šių ribojimų mastas ir intensyvumas.
Konstitucija numato tik vieną specialųjį teisinį režimą – nepaprastąją padėtį, leidžiančią riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves (Konstitucijos 144 str.). Nepaprastąją padėtį įvesti gali tik Seimas ar Prezidentas (pritarus Ministrui Pirmininkui), o ne Vyriausybė.
Nepaprastosios padėties metu taikomi žmogaus teisių ribojimai yra griežčiausias Konstitucijoje numatytas žmogaus teisių ribojimo režimas, kurio negalima peržengti ekstremaliosios situacijos ar karantino metu. Pažymime, kad Lietuvoje nuo Konstitucijos priėmimo nepaprastoji padėtis nebuvo įvesta nė karto.
Tačiau nuo 2020 m. vasario mėnesio besitęsiantis konstitucinių žmogaus teisių ribojimo intensyvumas (kartais peraugantis į visišką draudimą) prilygsta ribojimams, kurie galimi tik įvedus nepaprastąją padėtį.
Konstitucija nenumato galimybės nepaprastajai padėčiai trukti ilgiau nei šešis mėnesius, vis dėlto, Nepaprastosios padėties įstatymo 5 str. 2 d. numatoma, kad „nepaprastoji padėtis gali būti įvesta ne vieną kartą“, t. y. norint pratęsti šį terminą, formaliai Seimas (ar Respublikos Prezidentas) turi priimti naują sprendimą dėl nepaprastosios padėties įvedimo.
Pagal galiojančio Žmogaus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 str. 3 d., Vyriausybė (sveikatos apsaugos ministro teikimu) karantino trukmę gali numatyti ne ilgesnę kaip trys mėnesiai, leidžiant jį pratęsti ne daugiau kaip vienam mėnesiui. Vadinasi, karantinas negali trukti ilgiau nei keturis mėnesius. Todėl, kaip ir dėl nepaprastosios padėties atveju, esant būtinybei karantiną tęsti ilgiau, Vyriausybė po keturių mėnesių turėtų iš naujo priimti sprendimą dėl jo įvedimo.
Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. valstybės lygio ekstremaliąją situaciją paskelbė nurodydama vieną konkretų pagrindą – „dėl naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės“ nors Civilinės saugos įstatyme nenumatytas toks ekstremaliosios situacijos paskelbimo teisinis pagrindas. Civilinės saugos įstatyme numatyta, jog ekstremali situacija gali būti įvedama tik dėl gamtinio, techninio, ekologinio ir socialinio įvykio, o ne užkrečiamos ligos epidemijos suvaldymo.
Todėl Vyriausybės nutarimas, kuriuo paskelbta beveik pusantrų metų tebesitęsianti ekstremali situacija dėl COVID-19 ligos plitimo grėsmės yra neteisėtas, nes priimtas nenurodant tinkamo teisinio pagrindo.
Tuo pačiu atkreipiame dėmesį, jog galiojantis Civilinės saugos įstatymas nenumato ekstremaliosios situacijos įvedimo trukmės termino, o ji Lietuvoje įvesta jau beveik pusantrų metų.
Akivaizdu, kad Civilinės saugos įstatymas, vien ta apimtimi, kuria leidžia plačios apimties konstitucinių žmogaus teisių ribojimą, nenumatant jų laiko trukmės, prieštarauja Konstitucijai.
Suprantame Vyriausybės pareigą taikyti tam tikras priemones, siekiant suvaldyti užkrečiamų ligų epidemijas, tačiau pažymime, kad teisinėje valstybėje taikant minėtas priemones, būtina įstatymuose numatyti jų laikinumą, o taikant konstitucinių žmogaus teisių ribojimus, juos taikyti teisėtai ir proporcingai.
Konstitucija leidžia nepaprastosios padėties ar kitais ypatingais atvejais laikinai apriboti kai kurias konstitucines žmogaus teises, tačiau ji net nepaprastosios padėties metu neleidžia visiškai uždrausti jas realizuoti, todėl būtina atsisakyti visiško aukščiau minėtų konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių draudimo praktikos.
Dėl šios priežasties teigtina, kad Konstitucijai neprieštarautų tokia tvarka, jei įstatymuose būtų numatyta, jog ekstremaliosios situacijos ir karantino metu taikomi konstitucinių žmogaus teisių laikini apribojimai turėtų būti sankcionuoti Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento, t.y. atitiktų tvarką, kuri numatyta Konstitucijos 144 straipsnyje.
Be to, būtina atkreipti dėmesį, jog per dvejus COVID-19 epidemijos valdymo metus Lietuvoje buvo taikyta nemažai konstitucinių žmogaus teisių ribojimų ar visiško jų draudimo (pvz., teisės į privatų gyvenimą, susirinkimų ir asociacijų teisės, teisės streikuoti), kurie nėra numatyti jokiame įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios priimtame teisės akte, o dalis jų įtvirtinti ne įstatymuose, bet poįstatyminiuose aktuose, kas neatitinka teisinės valstybės ir kitų konstitucinių principų.
Covid-19 ir Konstitucinė teisė
- 240 puslapių publikacija, kurią parengė Tarptautinė Konstitucinės teisės asociacija
- Teisinio reguliavimo vertinimas 23 šalyse
Covid-19 ir parlamentų veikla
- 148 puslapių pulikacija, kurią parengė Robert Schuman fondas
- Parlamentų veiklos teisinio reguliavimo vertinimas 13 ES valstybių narių
Covid-19 and nepaprastoji padėtis
- 34 puslapių dokumentas, kurį parengė Venecijos komisija
- Nepaprastosios padėties teisinio rėžimo reikalavimų apžvalga