Kodėl tai svarbu?
Teisinė valstybė yra kompleksinė konstitucinė vertybė kuri gali būti suprantama tik santykyje su kitomis dvejomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis (demokratija ir žmogaus teisėmis), tiek ir su šią vertybę sudarančių siauresnės apimties konstituciniais principais: Konstitucijos (teisės) viršenybe, valdžių padalijimu (ypač – teismų nepriklausomumu) ir teisingumo principu. Štai socialinės ekonominės asmens teisės bei teisė į objektyvų ir nešališką teismą turbūt geriausiai parodo žmogaus teisių ir teisinės valstybės santykį, o valdžių padalijimas – su demokratija. Taigi, pastarieji principai parodo teisinės valstybės principo materialiosios (substancinės) ir procedūrinės sampratos neatsiejamas tarpusavio sąsajas.
Kalbant plačiau, šiuolaikinė teisinės valstybės idėja yra labai susijusi su teisės viršenybės ar teisės viešpatavimo principu, kas angliškai vadinama rule of law, vokiškai – Rechtsstaat, o prancūziškai – l’état de droit. Čia įdomu pastebėti, jog tarp šių sampratų buvo tam tikras istorinis skirtumas, nes prancūziškas l’état de droit visuomet buvo labiau linkęs apimti žmogaus teisių dimensiją, tuo tarpu vokiškajai Rechtsstaat ir britiškajai rule of law – žmogaus teisių (o kartu ir demokratijos) dimensija artimesnė pasidarė tik po II Pasaulinio karo. Todėl galima teigti, kad šiuo metu nėra esminio skirtumo tarp šių sampratų.
Taigi, teisinės valstybės principas šiuolaikine prasme yra kažkas daugiau nei reikalavimas valstybei veikti pagal iš anksto nustatytas ir viešai paskelbtas teisės normas arba kitaip tariant teisinė valstybė reiškia tam tikrą valstybės galių ribojimą. Kitaip tariant, šiuolaikinė teisinės valstybės samprata susijusi ne tik su teisėtumu, apimančiu formalias procedūras, bet ir vertybinius teisės turinio elementus.
Tuo tarpu teisėtumo principas reiškia tiek įstatymų viršenybę vykdomosios valdžios teisės aktų atžvilgiu, tiek ir bendrą reikalavimą valstybės institucijoms, laikytis teisės normų. Su teisėtumu reikėtų sieti ir bendrą principą, jog konstitucinių žmogaus teisių turinys paprastai gali būti ribojamas tik įstatymų, bet ne poįstatyminių teisės aktų pagrindu, kurie gali tik detalizuoti įstatymuose numatytus ribojimus. Be to, šalia formalaus teisėtumo (legalumo) teisinės valstybės samprata valdžios galių ribojimo kontekste apima tokius elementus, kaip proporcingumas , decentralizacija ir subsidiarumas, valdžios atskaitingumas, skaidrumas, gero valdymo (administravimo) principai , taip pat teisinis aiškumas ir tikrumas, teisėtų lūkesčių apsauga, piktnaudžiavimo valdžia draudimas ir asmenų lygybė prieš įstatymą bei nediskriminavimas. Tuo tarpu valdžių padalijimo samprata čia aiškinama ne tik tradiciniu trinariu valdžių atskyrimu, bet ir kaip tuo pačiu apimanti vadinamąsias nepriklausomas institucijas, iš kurių visų pirma išskiriamas centrinis bankas, ombudsmeno institutas ir audito rūmai (o kartais – ir prokuratūra).
TEISINĖS VALSTYBĖS (TEISĖS VIRŠENYBĖS) PRINCIPO ATITIKIMO KLAUSIMYNAS
2016 m. kovo 18 dieną Venecijos komisija (Europos Tarybos komisija “Demokratija per teisę”) paskelbė klausimyną Nr. CDL-AD(2016)007-e, kuriuo remiantis galima įvertinti, ar konkreti valstybė laikosi teisinės valstybės (teisės viršenybės) principo. Žemiau pateikiame sutrumpintą klausimyno variantą pagal jame nurodytus keturis teisinės valstybės (teisės viršenybės) principo elementus: teisėtumas, teisinis aiškumas, piktnaudžiavimo valdžia draudimas ir lygybė prieš įstatymą bei nediskriminavimas. Nuoroda į klausimyną originalo kalba: https://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2016)007-e
Siūlome šį klausimyną naudoti ir Lietuvos Respublikos Seimui, priimančiam įstatymus ir vykdomajai valdžiai, priimant poįstatyminius aktus, susijusius su epidemijos valdymu. Šis klausimynas gali pasitarnauti ir teismams, nagrinėjantiems su karantino bei ekstremalios situacijos metu taikomais ribojimais susijusias bylas.
A. TEISĖTUMAS
1. Ar jūsų teisinėje sistemoje garantuojamas teisėtumas?
a) ar garantuojamas vykdomosios valdžios veiksmų atitikimas Konstitucijai ir įstatymams?
b) ar prieinama vykdomosios valdžios sprendimų teisėtumo patikra teismuose?
c) ar egzistuoja žmogaus teisių apsauga prieš privačių institucijų pažeidimus?
2. Ar valstybės institucijos veikia, remiantis galiojančia teise?
a) ar valstybės institucijų galios aiškiai apibrėžtos teisės aktais?
b) ar nustatyta aiški kompetencijų riba tarp skirtingų valstybės institucijų?
c) ar valstybės institucijos gali veikti be aiškaus teisinio pagrindo?
d) ar valstybės institucijos tinkamai įgyvendina savo pozityvią pareigą efektyviai garantuoti žmogaus teises?
3. Ar valstybė laikosi savo tarptautinių įsipareigojimų?
a) ar valstybė laikosi tarptautinių sutarčių ir jas perkelia į nacionalinę teisę?
4. Ar garantuojama įstatymo viršenybė?
a) ar galimos įstatymo išimtys turi Konstitucijos pagrindą?
b) kokios tai išimtys? Ar jų galiojimas apribotas laike? Ar jos kontroliuojamos parlamento ir teismų? Ar yra efektyvus mechanizmas prieš piktnaudžiavimą šiomis išimtimis?
c) ar tuo atveju, kai parlamentas deleguoja vykdomajai valdžiai priimti tam tikrus ribojimus, įstatyme yra nustatomi aiškūs šio delegavimo tikslai, turinys ir apimtis?
5. Ar teisės išimtys, numatytos paskelbus ekstremalią situaciją, numatytos įstatyme?
a) ar valstybės teisėje yra specialus ekstremalių situacijų reguliavimas? Ar šiuo atveju nacionalinė teisė numato žmogaus teisių ribojimus? Kokios yra ekstremalios situacijos paskelbimo aplinkybės ir kriterijai?
b) ar nacionalinė teisė draudžia kai kurių žmogaus teisių ribojimą net ekstremalių situacijų metu? Ar leidžiami ribojimai atitinka proporcingumo reikalavimą, t.y. ar šie ribojimai yra būtini pagal situacijos grėsmės lygį, ar jie yra apriboti laike ir apimtyje?
c) ar Vyriausybės galimybė nukrypti nuo konstitucinio valdžių padalijimo principo taip pat apribota laike ir apimtyje?
d) kokia ekstremalios situacijos paskelbimo procedūra? Ar yra jos paskelbimo sąlygų, trukmės ir ribojimų apimties parlamentinė ir teisminė kontrolė?
B. TEISINIS AIŠKUMAS
1. Ar visi teisės norminiai aktai yra prieinami visuomenei?
a) ar visi teisės aktai yra publikuojami ir lengvai prieinami iki jų įsigaliojimo?
2. Ar teisės aktų pasekmės yra numanomos (foreseeable)?
a) ar teisės aktai suformuluoti suprantamu būdu?
b) ar visuomet aišku, kuri teisės aktų dalis pakeista, o kuri lieka galioti?
3. Ar įstatymai ir kiti teisės aktai atitinka stabilumo reikalavimus?
a) ar įstatymai stabilūs ta prasme, kad jie keičiami tik tinkamai iš anksto perspėjus apie tokius pakeitimus?
4. Ar teisė gerbia teisėtų lūkesčių principą?
5. Ar įstatymų galiojimas atgal yra draudžiamas?
6. Ar galioja principas nullum crimen sine lege ir nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo)?
C. DRAUDIMAS PIKTNAUDŽIAUTI VALDŽIOS GALIOMIS (Prevention of abuse (misuse) of powers)
1. Ar teisinėje sistemoje egzistuoja teisinė apsauga nuo savavališko piktnaudžiavimo valdžia?
a) jei taip, tai kuriame teisės akte tai numatyta (Konstitucija, įstatymai, teismų praktika)?
b) ar egzistuoja aiškūs teisiniai ribojimai vykdomosios valdžios diskrecijai?
c) ar egzistuoja mechanizmas ir sankcijos už piktnaudžiavimą savo diskrecinėmis pareigomis? Ar teismai gali vykdyti pareigūnų veiksmų kontrolę, kai jie naudojasi diskrecinėmis galiomis?
d) ar valdžios institucijoms būtina pateikti savo priimamų sprendimų motyvus, ypač, kai jie riboja asmenų teises?
D. LYGYBĖS PRIEŠ ĮSTATYMĄ IR NEDISKRIMINAVIMO PRINCIPAI
1. Ar lygybės ir nediskriminavimo principai yra garantuojami teisinėje sistemoje?
a) ar teisė reikalauja, kad asmenų skirtingas traktavimas būtų objektyviai pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui?
b) ar teisinėje sistemoje egzistuoja asmenų grupės, turinčios specialias teisines privilegijas? Ar šios privilegijos remiasi teisėtu tikslu ir proporcingumu?
c) ar teisė numato, kaip turi būti kompensuojama žala tokių asmenų grupėms?
d) ar teisė aiškiai numato, kad ji taikoma vienodai nepriklausomai nuo asmens socialinio statuso ar politinės bei kitos nuomonės turėjimo?